Baigiasi pietūs. Užuot laukę, kol klasę sutvarkys suaugusieji, mokiniai ima šluotas, šluostes ir kibirus. Vieni valo klasę, kiti – koridorius ar kitas bendras mokyklos erdves. Mokytojai prižiūri, bet tvarkymasis – vaikų kasdienybė. Japonijos mokyklose tai nėra nei bausmė, nei tiesiog būdas palaikyti švarą. Tvarkymasis čia suprantamas kaip ugdymo dalis.
Mokykla – tarsi maža visuomenė
Norint suprasti šią praktiką, pirmiausia verta susipažinti su japoniška sąvoka tokkatsu – „specialiosiomis veiklomis“. Japonijos ugdymo programa apima ne tik tradicinius mokomuosius dalykus. Tokkatsu jungia įvairias klasės ir mokyklos bendruomenės veiklas, kuriomis siekiama ugdyti vaikų savarankiškumą, gebėjimą bendradarbiauti ir dalyvauti grupės gyvenime.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), nagrinėjusi Japonijos švietimo sistemą, išskiria kelis svarbius šio modelio principus: vaikų iniciatyvą, vidinę motyvaciją, mokymąsi bendradarbiaujant ir, svarbiausia, mokymąsi veikiant.
Mokytojo darbas Japonijos mokykloje nesibaigia išdėsčius matematikos ar kalbos pamoką. OECD ekspertai Japonijos mokyklose stebėjo, kaip pedagogai būna kartu su mokiniais jiems tvarkant mokyklą, patiekiant pietus ar dalyvaujant kitose bendrose veiklose. Tai, kas kitoje švietimo sistemoje galėtų būti laikoma nuo mokymosi atitraukiančia buitine užduotimi, čia tampa viena iš mokymosi situacijų.
Ką galima išmokti valant grindis?
Pats šlavimas, žinoma, atsakomybės neišmoko. Esmė – kaip organizuojama veikla ir kokį vaidmenį atlieka vaikas. Tokkatsu principu mokykla ir klasė suvokiamos kaip savotiškos mažos visuomenės. Vaikas jose nėra tik paslaugos gavėjas, atėjęs į paruoštą aplinką. Jis yra tos bendruomenės narys ir gali prisidėti prie jos gyvenimo.
Tvarkydami bendras erdves mokiniai praktiškai susiduria su tuo, ką suaugusiųjų pasaulyje vadintume pasidalijimu atsakomybe: reikia susitarti, kas ką daro, atlikti savo darbo dalį ir galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus žmones, kurie naudosis ta pačia erdve.
Ne liepti „būti atsakingu“, o būti tokiu
Vaikui galima pasakyti: būk atsakingas. Gerbk kitus. Bendradarbiauk. Rūpinkis aplinka. Tačiau galima sukurti kasdienes situacijas, kuriose šių gebėjimų reikia praktiškai.
OECD tokkatsu apibūdina kaip patirtinį, bendradarbiavimu grįstą mokymąsi, kuriuo ugdomi socialiniai gebėjimai, empatija, diskusijų įgūdžiai ir kasdienio gyvenimo įpročiai. Mokyklos tvarkymas yra tik viena tokio ugdymo dalis. Panašiai organizuojami mokyklos pietūs: patys mokiniai gali padėti juos patiekti ir po jų susitvarkyti. Tokkatsu taip pat apima klasės diskusijas, mokinių tarybų veiklą, renginius ir kitas bendras veiklas.
Taigi svarbi tampa ne viena konkreti pareiga, o principas: vaikui suteikiama atsakomybė už dalį realaus bendruomenės gyvenimo.
Jeigu mokytojas tiesiog pasako: „Dabar visi valote grindis“, pati veikla savaime dar netampa prasmingu ugdymu. Japonijos švietimo politiką ir tokkatsu nagrinėjantys tyrėjai pabrėžia, kad svarbu ne tik ką vaikai daro, bet ir kodėl bei kaip tai daro. Ta pati valymo veikla gali būti organizuojama autoritariškai arba tapti savarankiškumo ir bendradarbiavimo praktika.
Tokkatsu siejamas ir su klasės diskusijomis, sprendimų priėmimu bei vaikų galimybe patiems svarstyti, kaip pagerinti savo klasės ar mokyklos gyvenimą.
Ar tai tiktų Lietuvoje?
Nebūtinai turėtume kopijuoti Japoniją ir rytoj išdalinti mokiniams šluotas. Jeigu visą mokyklos gyvenimą suprojektuoja, organizuoja ir prižiūri suaugusieji, o vaikui lieka daugiausia vykdyti jų nurodymus, sunku tikėtis, kad vien teoriniai pokalbiai apie atsakomybę automatiškai pavers jį atsakingu bendruomenės nariu.
Japoniškas tokkatsu siūlo kitokią mintį: kai kurių dalykų vaikas neišmoksta klausydamas – juos reikia praktikuoti. Tokia praktika gali prasidėti net nuo šluotos.
Šaltiniai
- OECD, Education Policy in Japan: Building Bridges towards 2030.
- Japanese Educational Policy and the Curriculum of Holistic Development.
