Mokykla iš esmės yra vieta, sukurta klysti. Tam ji ir egzistuoja: kad vaikas galėtų pasirinkti neteisingą atsakymą, išbandyti neveikiantį sprendimą, persigalvoti ir pabandyti dar kartą ten, kur klaidos kaina dar nedidelė. Tačiau mokykloje klaida kartu yra ir tai, ką taisome, braukiame, skaičiuojame ir vertiname. Todėl vaikas labai greitai išmoksta ne tik dalyko. Jis išmoksta ir ką šioje aplinkoje reiškia suklysti.
Klaida gali padėti mokytis. Bet ne visada
Mokymosi mokslas jau seniai nežiūri į klaidą vien kaip į nesėkmę. Tyrimai rodo, kad klaidos gali tapti vertinga mokymosi proceso dalimi: jos atskleidžia, ką mokinys suprato ne taip, verčia peržiūrėti savo mąstymą ir, gavus tinkamą grįžtamąjį ryšį, gali padėti geriau įsiminti teisingą sprendimą.
Tačiau tam yra viena svarbi sąlyga: mokinys turi išdrįsti klysti. Jeigu klaida reiškia gėdą, viešą pataisymą, prastesnį vertinimą ar jausmą, kad „aš nesugebu“, jis rinksis saugų atsakymą. Arba išvis nekalbėti.
Todėl šiuolaikiniuose tyrimuose vis dažniau kalbama ne tik apie pačią klaidą, bet apie klaidų klimatą klasėje – kaip į neteisingą atsakymą reaguoja mokytojas ir bendraklasiai, ar klaida analizuojama, ar jos vengiama.
Vaikai stebi, kaip klysta suaugusieji
Norime, kad mokytojas sakytų vaikui: „Nebijok suklysti.“ O kas nutinka, kai suklysta pats mokytojas? Ar jis gali ramiai pasakyti: „Čia suklydau“? Ar klaida tampa profesinio mokymosi dalimi? O gal ji reiškia tėvų skundą, administracijos klausimus ir būtinybę pasiaiškinti?
Tai nėra tik graži analogija. Psichologinio saugumo tyrimai organizacijose rodo, kad žmonės lengviau kelia klausimus, pripažįsta klaidas ir kalba apie problemas ten, kur už tai nebijo būti pažeminti ar nubausti. Ši sąvoka pirmiausia išplėtota tiriant darbo komandas, bet jos principas švietimui labai atpažįstamas: mokytis sunku ten, kur svarbiausia nepadaryti klaidos.
Ar mokytojas gali sukurti tai, ko pats neturi?
Mokytojas kuria klasės kultūrą ne vien tuo, ką pasako. Vaikai mato, kaip suaugęs reaguoja nežinodamas atsakymo. Kaip elgiasi pastebėjęs savo klaidą. Ar pakeičia nuomonę gavęs naujos informacijos. Ar gali pasakyti „nežinau“. Todėl vaiko teisė klysti ir mokytojo teisė klysti nėra visiškai atskiros temos.
Jeigu norime klasės, kurioje klaida yra mokymosi dalis, tokia pati nuostata turėtų galioti ir suaugusiajam. Tai nereiškia, kad klaidos neturi turėti pasekmių ar kad profesinė atsakomybė nesvarbi. Priešingai – galima turėti aukštus standartus ir kartu pripažinti, kad žmogus, kuris mokosi, kartais klys.
Šaltiniai
Metcalfe, J., Learning from Errors, Annual Review of Psychology, 2017.
Steuer, G., Rosentritt-Brunn, G., Dresel, M., Dealing with errors in mathematics classrooms: Structure and relevance of perceived error climate, Contemporary Educational Psychology, 2013.
Edmondson, A., Psychological Safety and Learning Behavior in Work Teams, Administrative Science Quarterly, 1999.
OECD, Unlocking High-Quality Teaching, 2025.
